(Į pagalbą kubiliams, valentinavičiams, makaraitytėms ir visiems, visiems, visiems, kuriems pinigų skyrė ponas G. Sorošas!)

Yra toks senas geras animacinis filmukas, kuriame vienas jo herojų, klausydamas Pažaduko pažadų, vis užduoda sau klausimą: „Kur aš jį mačiau?“.
Kai klausausi mūsų oficialios valdžios komentarų apie Kovo 11-osios eitynes, o visai neseniai – apie Dieveniškių jaunimo vasaros stovyklą, pagalvoju, kad visą tai aš jau esu girdėjęs. Gimiau ir užaugau valstybėje, kuri vadinosi Tarybų Sąjunga. Dabar gyvenu Lietuvoje, kuri įstojusi į Europos Sąjungą.

(daugiau…)

Lietuvos kelias į nepriklausomybę buvo įvairus, tačiau visada sunkus ir reikalaujantis visos tautos pastangų: viduramžių kovos su kryžiuočiais, 19 amžiaus sukilimai prieš svetimos imperijos primestą jungą, tarpukario nepriklausomybės kovos, Baltijos kelio vienybė ir sausio 13-osios aukos. Mes niekada nepasidavėme ir 1990 m. kovo 11 d. visam pasauliui išdidžiai paskelbėme apie savo nepriklausomybę. Tačiau dabar praėjus jau daugiau nei 20 metų pagaliau galime savęs paklausti – ar vis dar esame laisvi ir nepriklausomi? O jeigu taip, tai ar už tokią laisvę kovojome? Dabartinė situacija tiesiog reikalauja atsakymų į šiuos klausimus.

(daugiau…)

Šį straipsnį išprovokavo ne vien pati ką tik praėjusi Vasario 16-osios proga, bet ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodę pamąstymai, kuriuose ši viena svarbiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos datų traktuojama kiek kitaip negu iki šiol buvo priimta akademinėje bendruomenėje. Turbūt vienas labiausiai aistras keliančių iš tokių „pamąstymų“ yra abejonė, jog 1918 m. vasario 16 d. paskelbta nepriklausomybė, o ne sąjunga su, bendros istorinės patirties su Lietuva susieta Lenkija, buvo tikrai teisingas žingsnis. Na vien jau tokia kotraversiška mintis, mano manymu, liudija, kad šiame Lietuvos istoriografijos etape taškas dar nėra padėtas. Kita vertus, ir klausimai – kokia apskritai yra Vasario 16-osios istorinė reikšmė žvelgiant iš šių dienų perspektyvos ir kaip ją suprasti turėtume mes paprasti savo šalies žmonės, o ne profesionalūs istorikai, taip pat, nėra iki galo atsakyti. Kadangi tinkamesnio laiko į juos atsakyti ko gero dar nebus mažiausiai metus, savo mintis pateiksiu nelaukdamas – čia ir dabar. Bet apie viską iš pradžių. (daugiau…)

„Gyvename dramatišku laiku, tėvynė nelaisva, iš esmės valdoma kreditorių. Šalį apėmė dvasinė, socialinė, ekonominė krizė, gyvename visų mūsų gyvenimo pagrindų griūties metu. Mes, kaip šalis, iš esmės pripažįstame, kad esame okupuoti ir vykdome užsienio valdytojų valią. Kiekvienam protingam žmogui kyla klausimas, kodėl mes anksčiau nieko nedarėme, jeigu sakome, kad krizė brendo ilgai. Kodėl laukėme, kol pasieksime šią kritišką būseną? Štai jau keli dešimtmečiai valstybę valdo tie patys žmonės. Ko jie nieko nedarė žinodami, kas vyksta?“ (daugiau…)